Pašušvio dvaro teritorijoje, vos kelios minutės kelio automobiliu nuo ŠUŠVĖS sodybos, įkurtas bitynas, kuriame darbuojasi ir puoselėja gilias bitininkystės tradicijas sodybos šeimininkas su šeima. Čia galite susipažinti su bitininkystės tradicijomis, taip pat įsigyti šviežio medaus, vaško, pikio, bičių duonelės, natūralaus vaško žvakių. Tai pat padegustuoti pagal senąsias tradicijas gaminamo mūsų protėvių gėrimo – midaus.
 

Bityno istorija

XIXa.Pašušvio dvaras priklausė  J. Pilsudskio, Lenkijos maršalo, senelei Teodorai Butlerytei-Pilsudskai (1811-1886 m.). Ji palaidota Pajieslyje.

Vėliau, XIX a. pab. – XX a. pr., dvarą valdė turtingas dvarininkas Antanas Zaborskis. Jis – meno žinovas, kolekcionierius, kuris išplėtė dvarą, pasodino parką. Taip pat vykdė mėgėjiškus archeologinius kasinėjimus aplink esančiuose kapinynuose. Dvaro teritorijoje įkūrė muziejų, kur eksponavo ir laikė suriktus radinius, taikomojo meno kūrinius. Tam tikrą dalį savo rinkinių nusiuntė į Varšuvos archeologijos muziejų bei Vilniaus mokslo bičiulių draugijai (1907-1941 m.) padovanojo įvairių taikomosios dailės ir liaudies meno daiktų, ordinų bei medalių kolekciją. Šiuo metu šie eksponatai yra Nacionaliniame ir Dailės muziejuose.

Dvaro pastatas, stovėjęs ant Šušvės kranto, neišliko iki mūsų dienų.Tačiau liko oficinos, kalvės, didingo sandėlio pastatai. Šalia ošia šimtametis parkas, priglaudęs amžinybėje besiilsinčius Antano Zaborsko palaikus. O senajame buvusio muziejaus pastate įsikūręs mūsų bitynas.

 

Medaus istorija

Medus – tai natūralus gamtos produktas, apie kurio naudingąsias savybes žinoma labai senai. Pirmuoju rašytiniu šaltiniu apie bites laikomas piešinys Arano oloje Bikorpe, netoli Valencijos (Ispanija), kuriame vaizduojamas su indu lipantis prie bičių žmogus. Šis piešinys datuojamas 7000 m. prieš Kristų. Taip pat tai vienintelis negendantis produktas pasaulyje, kuris itin vertinamas jau amžių amžius. Štai Egipto valdovės Hačesuptos herbe buvo pavaizduota bitė. O faraonų kapavietėse buvo rastos sandariai uždarytos puodynės su medumi, kuriose, praėjus tūkstančiams metų, medus buvo vis dar tinkamas vartojimui.

Senovės lietuviai taip pat žinojo bitininkystę nuo seno. Bitės turėjo netgi savo globėjus: dievą Babilą ir deivę Austėją, kurie sudarė bičių dievų porą. Bites ir medų globojo Austėja, o tranus ir midų – Bubilas. Netgi medžiai, kuriuose gyveno bitės – buvo laikomi šventais ir neliečiamais. Tokį medį nukirsti – didelė nuodėmė.

Senovės lietuviai bites labai gerbė dar ir dėl to, kadangi manė, jog po mirties žmogaus siela apsigyvena bitėje. Šitai bitei numirus, siela persikelia į kitą bitę. Todėl nesakoma, kad bitė ėda, kaip kiti gyvuliai, o valgo, ne nugaišo, o numirė ir panašiai. Bitininkui buvo reiškiama didesnė pagarba, negu eiliniam žmogui.